Prancūzijos karinė strategija demonstravo neabejotiną manevrinio karo viršenybę. Trečiosios koalicijos karo metu Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto (Napoléon Bonaparte) vadovaujama Didžioji armija (Grande Armée) spalio 16 dieną ties Ulmu visiškai apsupo Austrijos imperijos kariuomenės korpusą, vadovaujamą feldmaršalo leitnanto Karlo Macko von Leibericho (Karl Mack von Leiberich).

Didžiosios armijos manevras ir strateginė apsuptis

1805 m. rudenį Austrija ir Rusija sudarė koaliciją prieš Prancūziją. Austrijos vadovybė klaidingai tikėjosi, kad pagrindiniai karo veiksmai vyks Šiaurės Italijoje, todėl K. Macko armija įžengė į Bavariją ir užėmė gynybines pozicijas ties Ulmo miestu, laukdama atvykstančios generolo Michailo Kutuzovo (Михаил Кутузов) vadovaujamos Rusijos imperijos armijos. Tačiau Napoleonas žaibiškai permėtė savo korpusus nuo La Manšo pakrantės, kirto Reitą bei Dunojų ir atliko gilų apeinamąjį manevrą iš šiaurės ir rytų, atkirdamas Austrijos pajėgų susisiekimo bei tiekimo linijas su Viena.

Ulmo kapituliacija ir pasekmės

Po kelių lokalinių susirėmimų ties Elchingenu (Elchingen) ir Haslachu (Haslach), Prancūzijos korpusai uždarė apsupties žiedą. 1805 m. spalio 16 d. Napoleonas pateikė ultimatumą apsuptiems austrų daliniams, užimdamas strategines Michelsbergo (Michelsberg) aukštumas virš miesto. Beveik be vilties sulaukti paramos likęs K. Mackas sutiko su kapituliacijos sąlygomis ir po kelių dienų kartu su daugiau nei 25 tūkst. austrų kareivių sudėjo ginklus. Ši operacija sudarė sąlygas Didžiajai armijai be pasipriešinimo užimti Vieną bei pasiruošti lemiamam Austerlico mūšiui.

💡 Įdomus faktas:

Ulmo operacija įėjo į karo mokslo istoriją kaip pavyzdinė manevrinio karo kampanija, kurioje ištisa priešo armija buvo neutralizuota beveik neįsitraukiant į lemiamas kaktomūšio kautynes. Prancūzijos kareiviai juokavo, kad „imperatorius laimėjo mūšį ne ginklais, o mūsų kojomis“.