Britų valdomos Indijos politiniame gyvenime įvyko lūžis, nustatęs milijonų socialiai atstumtų žmonių teisinį likimą. Kalėjime esantis dvasinis šalies lyderis Mahatma Gandhi ir žymiausias „neliečiamųjų“ (dalitų) teisių gynėjas dr. B. R. Ambedkar pasiekė istorinį susitarimą, žinomą kaip Punos paktas (Poona Pact), kuris išsprendė aršų ginčą dėl rinkimų sistemos ir kvotų.

Bado akcija, pakeitusi politinę sistemą

1932 metų rugsėjo 24 dieną formaliai pasirašytas susitarimas nutraukė dramatišką Mahatmos Gandhi bado streiką, kurį jis pradėjo protestuodamas prieš Britų imperijos pasiūlytą atskirą rinkimų kuriją indų žemesniosioms kastoms. Gandhi baiminosi, kad tokis atskyrimas visam laikui suskaldys induistų bendruomenę. Po intensyvių derybų su dr. B. R. Ambedkaru buvo rastas kompromisas: atskiros rinkimų apygardos buvo atsisakytos, tačiau už tai „neliečiamiesiems“ (dabartiniams dalitams) buvo užtikrintas kur kas didesnis ir garantuotas vietų skaičius bendrose provincijų teisėkūros tarybose.

Kelias į socialines reformas

Nors paktas buvo kompromisinis ir sulaukė įvairių vertinimų dėl vėlesnės politinės realybės, jis tapo pirmuoju dideliu instituciniu žingsniu pripažįstant šimtmečius priespaudoje gyventų visuomenės sluoksnių teises bei politinį svorį.

💡 Įdomus faktas:

Derusiuosi su B. R. Ambedkaru, Mahatma Gandhi paskelbė badausiąs iki mirties, o tai sukėlė milžinišką visuomenės spaudimą ir nerimą visoje šalyje – derybos vyko tiesiog Yerwada kalėjimo kambaryje, kur silpstantis Gandhi sprendė Indijos ateities politikos kontūrus.