1849 metų rugsėjo 17 dieną Harriet Tubman kartu su savo broliais pabėgo iš plantacijos Merilando valstijoje, pradėdama savo kelią į laisvę. Šis drąsus žingsnis padėjo pamatus neįtikėtinai istorinei misijai, vėliau išgelbėjusiai šimtus kitų vergų.

Kelionė į nežinią ir pavojai

Pabėgimas iš vergijos Merilande reikalavo milžiniškos drąsos, nes sugauti bėgliai būdavo žiauriai baudžiami, o grėsmė būti išduotiems tūnojo kiekviename žingsnyje. Pasinaudojusi slapta naktine pagalbos sistema, vėliau tapusia žinoma kaip „Požeminis geležinkelis“, H. Tubman sėkmingai pasiekė laisvąsias šiaurines valstijas, kur jos gyvenimas pasikeitė iš esmės.

Atiduotas gyvenimas kitiems

Tapusi laisva, ji nepasitenkino saugiu gyvenimu, o dešimtmečius rizikavo savo gyvevimu grįždama į pietines valstijas. Vadovaudama „Požeminio geležinkelio“ tinklui, ji asmeniškai išvedė į laisvę apie tris šimtus vergų, o vėliau JAV pilietinio karo metu tarnavo kaip šnipė ir armijos scout’as (žvalgė).

💡 Įdomus faktas:

Per visą savo ilgą ir pavojingą „konduktorės“ karjerą Harriet Tubman didžiuodamasi teigė niekada nepraradusi nė vieno keleivio – visi, kuriuos ji vesti apsisprendė pervesti per sieną į laisvę, pasiekė savo tikslą gyvi.