Pasaulinės istorijos, mokslo pažangos ir laiko skaičiavimo metraščiuose įvyko epochinis pokytis. Popiežius Grigalius XIII oficialiai įvedė Grigaliaus kalendorių, skirtą ištaisyti šimtmečius kauptis paklaidoms senajame Julijaus kalendoriuje ir suderinti kalendorinius metus su astronominiu pavasario lygiadieniu.

Diena, po kurios seka rytojus

1582 metų spalio 4 diena tapo paskutine diena pagal senąjį Julijaus kalendorių katalikiškose šalyse – po jos iškart sekė ne spalio 5-oji, o spalio 15-oji diena. Šis drastiškas žingsnis buvo būtinas norint kompensuoti per maždaug pusantro tūkstančio metų susidariusį dešimties dienų atsilikimą, dėl kurio krikščioniškosios šventės, ypač Velykos, kasmet vis labiau tolo nuo astronominio pavasario. Nors pradžioje protestantiškos ir stačiatikių šalys naujovę vertino įtariai ir reformą priėmė tik po daugelio dešimtmečių ar net amžių, Grigaliaus kal galiausiai tapo visuotiniu tarptautinio gyvenimo standartu.

Mokslo ir bažnyčios sąjunga

Ši kalendoriaus reforma tapo vienu sėkmingiausių bažnyčios ir mokslo bendradarbiavimo pavyzdžių, remtu tiksliais vokiečių astronomo Christopherio Clavio ir italų gydytojo Aloisio Lilio skaičiavimais.

💡 Įdomus faktas:

Dėl skirtingu metu vykusių kalendoriaus reformų istorijoje kilo įvairių kuriozų – pavyzdžiui, 1752 metais Didžiojoje Britanijoje ir jos kolonijose teko praleisti net vienuolika dienų (po rugsėjo 2 dienos iškart sekė rugsėjo 14-oji), o tuo metu išsiblaškę piliečiai piktinosi ir reikalavo „gražinti jiems pavogtas dienas“, nes manė, kad dėl to sutrumpėjo jų gyvenimo trukmė.